Radhanatha Svamis apie bhakti jogą
Kaip mes kreipiamės į Krišną, taip Jis ir atsako. Įvairiausi žmonės siūlo įvairiausius ritualus, siekdami skirtingų tikslų. Net darydami tą patį, jie gali gauti visiškai kitokius rezultatus. Kažkas gali siūlyti arati dėl prestižo ir jis gaus prestižą, bet nieko daugiau. Dar kitas žmogus gali atlikti jagiją siekdamas materialių malonių, ir jas gaus. Tačiau kažkas gali atlikti religinę veiklą nuoširdžiai trokšdamas apvalyti ir išgryninti savo širdį, kad pažadinti meilę Dievui. Tai yra svarbiausias užsiėmimas visai žmonijai ir tikroji dvasinių mokslų esmė. Jei ritualai atliekami šiuo tikslu, jie kaip transporto priemonė perkels mūsų sąmonę į galutinį tikslą.
Religiniai ritualai yra it pakuotė. Jei dovanosite gražiai įpakuotą dovaną, kurios viduje bus kas nors baisaus, ar tai suteiks kam nors džiaugsmo? Bet kai dovanosite gražiai įpakuotą rožę, arba tai, ko jūsų draugas visad norėjo, tuomet pakuotė bus tinkamai panaudota. Svarbiausia pakuotės turinys. Net kai kartojame šventus vardus, svarbiausia mūsų motyvacija. Majavadžiai taip pat kartoja šventus vardus bei atlieka kirtanus, bet tuo siekia tik išsivadavimo arba susivienijimo su Dievu. Bet Šri Čaitanya Prabhu moko, kad atsidavusiojo sąmonė yra na dhanam na janam: „Aš netrokštu turtų, malonumų iš priešingos lyties, šlovės ar pasekėjų. Netrokštu net išsivadavimo nuo kančių. Mano giliausias troškimas yra būti besąlygišku Tavo tarno tarno tarnu gimimas po gimimo.“ Kad ir kokį ritualą ar dvasinę veiklą atliksime su tokia sąmone, kaip mokė Šri Čaitanya, tuomet tikrai suteiksime Jam džiaugsmo ir pritrauksime Jo palaiminimus. Jei mes trokštame pasitarnauti ir patenkinti Viešpatį, tuomet Jis į tai atsako. Ir šis entuziazmas, šis troškimas ir yra skirtumas tarp tuščio ritualo ir nuoširdaus atsidavimo akto, kurie išoriškai gali atrodyti vienodai. Jei mes tiesiog kartojam džiapą, kas šiame amžiuje rekomenduojama savęs apvalymui, bet būsime nedėmesingi, be stipraus troškimo patenkinti Viešpatį, tuomet tai bus labai panašu į ritualą. Tiesiog mėginsime pabaigti savo ratus. O koks rezultatas? Ratai bus susukti. Bet Šrila Prabhupada sako, kad lūpomis turime kartoti, ausimis klausyti, o širdyje verkdami šauktis Dievo, kaip verkia vaikas šaukdamas mamą. Tai ne tuščias ritualas, bet nuoširdus aktas, lygiai kaip mama yra vienintelis vaiko prieglobstis. Kokį atsidavimo aktą beatliktume, jei darysime tai dėmesingai, entuziastingai stengsimės apvalyti savo širdį ir patenkinti Krišną, tuomet tai atneš nuostabius rezultatus. Kokius? Dievo malonę ir įgalinimą. Galime kartoti didžių asmenybių maldas, ir tai apvalo, bet dar labiau apvalo, kai iš ties mėginame pajusti jų maldos nuotaiką. Yra tiek daug gražių istorijų: kai Gajendra buvo ant mirties slenksčio, jis nekartojo apeiginių maldų, tai buvo iš jo širdies gelmių; Prachlada Maharadžo maldos; Kunti devi maldos; Prabhupados maldos Džaladutos laive; Bhaktivinodos ir Narotamos daso Thakuros maldos. Turime suprasti prasmę ir jausmus, su kuriais jie siūlo maldas. Visi jie trokšta gauti Viešpaties malonę ir atiduoti Jam savo širdis. Toks jų nuoširdžios maldos turinys. Kai Krišna lankėsi Hastinapūre, Durjodhana surengė karališką priėmimą su nuostabiausia puota, bet jis turėjo asmeninių motyvų, ir Krišnai tai visai nepatiko. Vietoj to, Krišna netikėtai aplankė Vidurą, kuris tam nebuvo pasiruošęs ir galėjo pasiūlyti tik kelis bananus. Tačiau Krišna šiuo pasiūlymu buvo milijonus kartų labiau patenkintas, nes tai buvo atlikta su meile. Dvasinio gyvenimo pradžioje apsivalymui mes sekame vaidhi-bhakti – tam tikrais ritualais ir taisyklėm. Bet kai šalia yra teisinga filosofija ir mokslas, tuomet visa tai tampa labai prasminga. Bhakti yra gilus, išbaigtas ir visą apimantis mokslas, leidžiantis pažadinti meilę Dievui ir išreikšti savo norą Jam tarnauti, patenkinti. Galbūt dabar kartojame savo ratus kaip ritualą, bet jai turime teisingą ketinimą ir entuziazmą, tuomet tai tampa giliai dvasiška. Jei praktiką atliksime tinkamai vadovaujami, su teisingu tikslu, tuomet tai išgrynins širdį, ir nuoširdi dvasinė patirtis palaipsniui pabus. Šri Čaitanya mokė, kad meilė Dievui miega kiekvieno širdyje, ir naudojantis devyniais atsidavimo tarnystės metodais, ypatingai kartojimu ir klausimu apie Viešpatį kartu su trokštančiais tarnauti Jam, ši meilė pabunda. Šiame Kali amžiuje Dievo vardų kartojimas yra pats galingiausias dvasinis procesas. Kali-juga turi tiek daug trūkumų, bet yra ir vienas palaiminimas: tiesiog nuoširdžiai kartojant Viešpaties vardus galima pasiekti išsivadavimo tobulumą. Kas buvo įmanoma Satja-jugoje ilgos meditacijos pagalba, Treta-jugoje atliekant aukojimus ir ritualus, Dvapara-jugoje garbinant Dievybes šventykloje, tas pats tikslas gali būti pasiekiamas Kali-jugoje tiesiog kartojant šventus vardus. Būtent mūsų nuoširdumas padaro šventų vardų kartojimą labai galinga ir efektyvia auka. Nuoširdi intencija padaro mūsų dvasinę veiklą gyvą, ir leidžia pajusti stulbinančias dvasines patirtis, purušartha-širomani. Šri Čaitanya atėjo duoti mums purušartha-širomani, galutinį visų tikslų tikslą, kuris yra anandambudhi-vardhanam, aukščiausias nemotyvuotos meilės Viešpačiui džiaugsmas. Su šia nuotaika, net tos praktikos, kurios atrodo tik ritualinės, taps tyrai dvasinės. |
Daugiau apie:
Radhanatha Svamį Šrila Prabhupadą |
